Knyga apie žmones, kuriuos mylite

Kar­tais ty­lė­da­vo­me abu, klau­sy­da­mie­si var­nė­nų ir to­li­mo trau­ki­nio.  Tada dar ne­su­pra­tau, kad to­kios pa­pras­tos va­lan­dos įsi­me­na il­giau­siai. Šian­dien ga­lė­čiau už­si­mer­ku­si per­ei­ti visą kie­mą ir pri­si­min­ti kiek­vie­ną ne­ly­gų ak­me­nį. Kai vė­liau kū­riau sa­vuo­sius na­mus, ne­ju­čia kar­to­jau tuos pa­čius ju­de­sius: tie­si­nau stal­tie­sę, už­deg­da­vau lem­pą ir pa­lik­da­vau vir­tu­vės du­ris pra­vi­ras.

vi­sa­da tu­rė­da­vo­me vir­ve­lės, su­lanks­to­mą pei­liu­ką ir ke­lis sal­dai­nius, nes at­ro­dė, kad kiek­vie­na iš­vy­ka gali virs­ti tik­ru žy­giu.  Grįž­da­vo­me ap­dul­kė­ję, subrai­žy­tais ke­liais, bet ku­pi­ni pa­sa­ko­ji­mų. Mama klau­sy­da­vo­si rim­tu vei­du, nors iš akių ma­ty­da­vo­me, kad mūsų di­džiau­si nuo­ty­kiai jai se­niai ži­no­mi. Ji pa­lik­da­vo pra­vi­ras du­ris ir ant sta­lo pa­dė­da­vo ąso­tį van­dens.

 Kai pra­dė­da­vo tem­ti, iš lau­kų pa­kil­da­vo vėsa ir pa­ga­liau no­rė­da­vo­si megz­ti­nio. Namo ne­sku­bė­da­vo­me: dar rei­kė­da­vo už­baig­ti žai­di­mą, pa­slėp­ti savo lo­bius ir su­si­tar­ti, kur su­si­tik­si­me ryte. Prie var­tų iš­girs­da­vau, kaip mama šau­kia var­du, ir ži­no­da­vau, kad ant sta­lo lau­kia va­ka­rie­nė.

 Va­ka­re su­sės­da­vo­me ant laip­tų, skai­čiuo­da­vo­me pir­mą­sias žvaigž­des ir spręs­da­vo­me, ką veik­si­me ry­toj. Pla­nai bū­da­vo di­de­li, nors daž­niau­siai vėl grįž­da­vo­me prie tų pa­čių me­džių ir to pa­ties upe­lio.  Tik da­bar su­pran­tu, kiek daug tų va­sa­rų liko ma­ny­je — kva­pai, bal­sai, švie­sa pro seną lan­gą ir jaus­mas, kad vi­sas pa­sau­lis pa­sie­kia­mas dvi­ra­čiu. Tų va­ka­rų ra­my­bė iš­mo­kė mane, kad sau­gu­mas gali būti pa­pras­tas bal­sas, pa­sie­kian­tis tave per su­tems­tan­tį kie­mą.

 Sek­ma­die­niais su­sės­da­vo­me visi. Kiek­vie­nas at­si­neš­da­vo nau­jie­nų, o mo­čiu­tė vis ra­gin­da­vo įsi­dė­ti dar. Po­kal­biai per­si­deng­da­vo, vai­kai juok­da­vo­si, ir nie­kas ne­sku­bė­da­vo skirs­ty­tis.  Ant sta­lo vi­sa­da at­si­ra­s­da­vo duo­nos, svies­to ir mo­čiu­tės uo­gie­nės, net jei pie­tūs jau bū­da­vo pa­si­bai­gę. Ji sa­ky­da­vo, kad žmo­gus ge­riau­siai kal­ba tada, kai nėra al­ka­nas. To­dėl il­gai­niui prie mūsų pri­sės­da­vo kai­my­nai, gi­mi­nai­čiai ir ne­ti­kė­tai už­su­kę pa­žįs­ta­mi.

 Stal­tie­sė buvo siu­vi­nė­ta mo­čiu­tės ran­ko­mis, o in­dai su­rink­ti iš ke­lių skir­tin­gų komp­lek­tų. Nie­kas ne­de­rėjo, ta­čiau vi­sas sta­las at­ro­dė sa­vas.

 Šei­mos is­to­ri­jos bū­da­vo pa­sa­ko­ja­mos po tru­pu­tį, daž­nai tos pa­čios, bet kas­kart su nau­ja de­ta­le. Vie­nas pri­si­min­da­vo var­dą, ki­tas — orą ar dai­ną, skam­bė­ju­sią tą va­ka­rą. Ypač lauk­da­vau aki­mir­kos, kai kas nors iš­tar­da­vo: „O ar pri­si­me­na­te?“ Tada po­kal­bis trum­pam nu­til­da­vo, ir visi pa­si­suk­da­vo į pa­sa­ko­to­ją.  Mo­čiu­tė mo­kė­jo pa­sa­ko­ti ne­sku­bė­da­ma. Ji stab­te­lė­da­vo ieš­ko­da­ma tik­s­les­nio žo­džio, o mes lauk­da­vo­me, nes ži­no­jo­me, kad po pau­zės seks svar­biau­sia da­lis. Jos pa­sa­ko­ji­muo­se žmo­nės ne­bu­vo vien geri ar blo­gi — jie klys­da­vo, tai­sy­da­vo­si ir juok­da­vo­si iš sa­vęs.

 Kai sve­čiai iš­ei­da­vo, dar il­gai tvar­ky­da­vo­me vir­tu­vę. Bū­tent tada iš­girs­da­vau ty­liau­sius pa­sa­ko­ji­mus — tuos, ku­rie ne­bu­vo skir­ti vi­sam sta­lui, bet vė­liau tapo bran­giau­si.  Da­bar su­pran­tu, kad prie to sta­lo mo­kė­mės ne tik klau­sy­tis. Mo­kė­mės pri­si­min­ti vie­ni ki­tus.

 Pir­mą­ją dar­bo die­ną at­ėjau be­veik va­lan­da per anks­ti. No­rė­jau at­ro­dy­ti rami, nors ki­še­nė­je gniau­žiau la­pe­lį su už­ra­šy­tu au­to­bu­so lai­ku ir žmo­gaus, ku­rio tu­rė­jau klaus­ti, pa­var­de.  Dirb­tu­vė­se kve­pė­jo me­džiu, aly­va ir stip­ria kava. Vy­res­ni dar­buo­to­jai kal­bė­jo ne­daug, bet ste­bė­jo, ar moku klau­sy­tis ir ar ne­bi­jau pra­dė­ti nuo pa­čių pa­pras­čiau­sių dar­bų.  Pir­mo­sio­mis sa­vai­tė­mis vis­ką už­si­ra­ši­nė­jau į mažą lan­guo­tą są­siu­vi­nį. Žy­mė­jau­si įran­kių pa­va­di­ni­mus, žmo­nių var­dus ir klai­das, ku­rių ne­no­rė­jau kar­to­ti. Meis­tras Al­gir­das re­tai ką pa­gir­da­vo tie­siai, bet vie­ną rytą pa­li­ko man su­dė­tin­ges­nį brė­ži­nį ir pa­sa­kė, kad su­si­tvar­ky­siu.

 Tą po­pie­riaus lapą pri­si­me­nu ge­riau nei pir­mą­jį at­ly­gi­ni­mą. Jis reiš­kė, kad ma­ni­mi pra­dė­jo pa­si­ti­kė­ti. Nuo tada dar­bą tik­rin­da­vau du kar­tus, o iš­ei­da­ma vi­sa­da su­tvar­ky­da­vau vie­tą ki­tam žmo­gui.  Ten iš­mo­kau, kad ge­rai at­lik­tas dar­bas daž­nai ne­pa­ste­bi­mas. Jis tie­siog lai­ko, vei­kia ir lei­džia ki­tam žmo­gui pa­si­kliau­ti tuo, ką pa­da­rei. Ši min­tis ly­dė­jo mane vi­sus vė­les­nius me­tus.  Pir­mą at­ly­gi­ni­mą par­si­ve­žiau namo vo­ke­ly­je. Dalį ati­da­viau ma­mai, o už li­ku­sius pi­ni­gus nu­si­pir­kau laik­ro­dį ma­žo­je par­duo­tu­vė­je ne­to­li sto­ties. Jis buvo pa­pras­tas, me­ta­li­ne apy­ran­ke, ta­čiau jį už­si­dė­ju­si jau­čiau­si su­au­gu­si.

Nuo tos die­nos į dar­bą žiū­rė­jau ne kaip į pa­rei­gą, bet kaip į pa­ža­dą ki­tiems.

 Al­bu­mą iš­trauk­da­vo­me re­tai, daž­niau­siai per šven­tes. Jo pus­la­piai buvo sun­kūs, kam­pu­čiai ap­si­try­nę, o kai ku­rios nuo­trau­kos jau buvo pra­dė­ju­sios bluk­ti.

 Kiek­vie­ną kar­tą kas nors pa­ro­dy­da­vo pirš­tu į vei­dą ir pra­dė­da­vo pa­sa­ko­ti. Taip žmo­nės, ku­rių ne­bu­vau su­ti­ku­si, tap­da­vo mūsų po­kal­bių da­li­mi.

 Prie al­bu­mo lai­kė­me ne­di­de­lę dė­žu­tę su pa­lai­do­mis nuo­trau­ko­mis. Ant kai ku­rių nu­ga­rė­lių buvo už­ra­šy­ti me­tai ir var­dai, ant kitų — tik vie­nas ne­aiš­kus sa­ki­nys. Jas dė­lio­da­mi ban­dy­da­vo­me at­kur­ti seką: kas tuo metu gy­ve­no kar­tu, kie­no buvo so­das, ko­dėl visi taip iš­kil­min­gai ap­si­ren­gę.  Kar­tais at­sa­ky­mo ne­be­ras­da­vo­me. To­kios spra­gos liū­di­no, bet kar­tu ska­ti­no klaus­ti da­bar, kol dar yra kam at­sa­ky­ti. Kiek­vie­nas pa­aiš­ki­ni­mas su­teik­da­vo ne­by­liam vaiz­dui bal­są.

nuo­trau­kos sten­giuo­si už­ra­šy­ti bent ke­lis sa­ki­nius: kas joje, kur ji da­ry­ta ir ko­dėl tą die­ną buvo svar­bu su­si­bur­ti.  Šią kny­gą ku­riu to­dėl, kad ki­tas žmo­gus ga­lė­tų ne tik pa­ma­ty­ti vei­dus, bet ir su­pras­ti ry­šius tarp jų. No­riu pa­aiš­kin­ti, kas ką pra­juo­kin­da­vo, kas vi­sa­da vė­luo­da­vo ir kie­no žo­džio klau­sy­da­vo­me sun­kiau­sią die­ną.

 Gal­būt po dau­ge­lio metų kas nors at­vers šį pus­la­pį ir at­pa­žins ne vie­tą, o jaus­mą — kaip mes bu­vo­me kar­tu.